5 skyrius

Penktadienio rytą besimaudant duše, suskambo namų telefonas. Turėjau atsakiklį, todėl skambutį ignoravau. Kai nematomis siekiau rankšluosčio, pajutau, kad kažkas grūda jį man į ranką. Aiktelėjusi atsimerkiau ir išvydau priešais nuogutėlį Klodą.

— Tau skambina, — pasakė jis, tiesdamas nešiojamąjį telefono ragelį iš virtuvės, ir išėjo.

Nevalingai pridėjau ragelį prie ausies.

— Klausau? — ištariau silpnu balsiuku. Nežinojau, apie ką pirmiausia galvoti: kad pamačiau Klodą nuogą, kad Klodas išvydo mane nuogą, ar apie tai, kad esame susiję giminystės ryšiais, tačiau atsidūrėme nuogi vienoje patalpoje.

— Suke? Tavo balsas kažkoks keistas, — netvirtai tarė pažįstamas vyriškas balsas.

— E, mane tiesiog nustebino, — ištariau. — Atsiprašau... o kas skambina?

Jis nusijuokė šiltai ir draugiškai.

— Remis Savojus, Hanterio tėtis, — prisistatė.

Remis buvo vedęs mano pusseserę Hedlę, kuri dabar jau senokai mirusi. Jų sūnus Hanteris ir aš turėjome bendrumų, sąsajų, kurias reikėjo geriau patyrinėti. Aš vis ketinau paskambinti Remiui ir paskirti smagų pasimatymą mums su Hanteriu, todėl dabar papriekaištavau sau, kad taip ilgai tai atidėliojau.

— Tikiuosi, skambini pasakyti, jog galėsiu pasimatyti su Hanteriu šį savaitgalį? — pasakiau. — Sekmadienį po pietų turiu dirbti, bet esu laisva šeštadienį. Tai yra rytoj.

— Puiku! Aš jau ketinau tavęs paprašyti, ar negalėčiau atvežti jį šį vakarą, ir gal jis galėtų pas tave praleisti naktį.

Daugoka laiko su vaiku, kurio nepažįstu, juo labiau vaiku, kuris nepažįsta manęs.

— Remi, turi kokių nors ypatingų planų ar kažkas panašaus?

— Taip. Vakar mirė tėčio sesuo, o rytoj dešimtą valandą ryto vyks laidotuvės. Šermenys šįvakar. Labai nenoriu imti Hanterio į šermenis ir laidotuves... ypač dėl jo, na, žinai, jo... problemos. Jam tai gali būti labai sunku. Juk pati žinai, kaip būna... Aš niekada nebūsiu tikras, ką jis pasakys.

— Suprantu. — Tikrai supratau. Sunku būti ikimokyklinuko telepato draugijoje. Mano tėvai būtų dar geriau supratę keblią Remio padėtį. — Kiek dabar Hanteriui metų?

— Ką tik sukako penkeri. Labai nerimavau dėl gimtadienio šventės, bet ji pavyko visai neblogai.

Sunkiai įkvėpiau. Aš juk žadėjau Remiui padėti dėl Hanterio problemos.

— Gerai, jis gali pas mane pernakvoti.

— Dėkui. Noriu pasakyti, labai tau dėkui. Atvešiu jį po darbo. Tinka? Būsime pas tave maždaug pusę šešių, gerai?

Turėjau baigti darbą tarp penktos ir šeštos, priklausomai nuo to, ar manęs pakeisti atvyks laiku ir ar daug lankytojų bus prie mano stalelių. Padiktavau Remiui savo mobiliojo telefono numerį.

— Jeigu manęs nebus namie, paskambink į mobilųjį. Grįšiu kaip galėdama greičiau. Ką jis mėgsta valgyti?

Kelias minutes pakalbėjome apie Hanterio rutiną, o tada padėjau ragelį. Jau buvau sausa, bet plaukai styrojo į visas puses tarsi šlapios žiurkių uodegėlės. Po kelių minučių darbo džiovintuvu nužingsniavau pasikalbėti su Klodu, jau saugiai apsirengusi darbo drabužiais.

— Klodai! — sušukau iš laiptų papėdės.

— Taip? — Jo balsas skambėjo visiškai nerūpestingai.

— Leiskis!

Pusbrolis pasirodė antrame aukšte, rankoje laikydamas plaukų šepetį.

— Taip, pussesere?

— Klodai, telefono atsakiklis būtų įrašęs žinutę. Prašau, daugiau neik į mano kambarį nesibeldęs, o ypač — į vonios kambarį!

Nuo šiol naudosiu durų skląstį. Nemanau, kad kada nors anksčiau man jo būtų prireikę.

— Ar tu kokia drovuolė? — Jis atrodė nuoširdžiai susidomėjęs.

— Ne! — Po akimirkos pridūriau: — Nors galbūt, palyginti su tavimi, ir esu! Man patinka privatumas. Tik aš galiu nuspręsti, kas pamatys mane nuogą. Ar supranti, kur lenkiu?

— Taip. Objektyviai šnekant, turi gražių išlenkimų.

Pamaniau, kad tuoj sprogs galva.

— Šito tikrai nesitikėjau, leisdama tau likti savo namuose. Juk tau patinka vyrai.

— O taip, man daug labiau patinka vyrai, tačiau sugebu vertinti grožį. Teko ragauti ir švelnesnių vaisių.

— Tikriausiai nebūčiau leidusi tau čia apsigyventi, jeigu būčiau tai žinojusi, — pasakiau.

Klodas gūžtelėjo pečiais, tarsi norėdamas pasakyti: „Vadinasi, pasielgiau protingai tai nuslėpdamas“.

— Paklausyk, — pradėjau, o tada nutilau, nes buvau visiškai sutrikusi. Nepaisant aplinkybių, išvysti Klodą nuogą... Ką aš galiu pasakyti, jūsų pirma reakcija irgi nebūtų įsiūtis. — Dabar tau pasakysiu keletą dalykų ir noriu, kad rimtai mane išklausytum.

Jis laukė, laikydamas rankoje plaukų šepetį, nutaisęs mandagiai atidžią išraišką.

— Pirma. Aš turiu vaikiną, jis yra vampyras, ir visai nenoriu būti jam neištikima, o prie to priskiriami ir nuogi vyrukai... mano vonios kambaryje, — pridūriau skubiai, galvodama apie visokių rūšių dviesmius. — Jeigu negali gerbti tokių taisyklių, turėsi išvykti, visą kelią namo raudodamas. Antra. Šiąnakt turėsiu svečių, prižiūrėsiu mažą vaiką, ir šalia jo geriau jau elkis deramai. Ar supranti, ką noriu pasakyti?

— Jokių nuogybių, būti maloniam su žmonių vaiku.

— Teisingai.

— Ar vaikas tavo?

— Jeigu jis būtų mano, pati jį auginčiau, gali dėl to nė neabejoti. Jis Hedlės. Ji buvo mano pusseserė, tetos Lindos dukra, ir, e, Sofi Anos mergina. Na, žinai, velionės karalienės. Galiausiai Hedlė tapo vampyre. Šis mažas berniukas Hanteris yra jos sūnus, kurio susilaukė dar prieš virsmą. Jo tėtis užveš jį čia.

Ar Klodą su Hedle siejo giminystės ryšiai? Taip, žinoma. Vadinasi, siejo ir su Hanteriu. Pasakiau jam tai.

— Man patinka vaikai, — prisipažino Klodas. — Elgsiuos gražiai. Ir apgailestauju, kad sugadinau tau nuotaiką. — Jis pasistengė nutaisyti toną lyg atgailautų.

— Juokinga, bet visai neatrodai apgailestaujantis. Visiškai.

— Raudu viduje, — pasakė pusbrolis, šelmiškai šypsodamasis.

— O, dėl dievo meilės, — iškošiau ir apsisukusi nuėjau baigti vonios rutinos viena ir niekieno nestebima.

Kai nuvažiavau į darbą, jau buvau visai nusiraminusi. „Juk pagaliau, — galvojau, — Klodas tikriausiai per gyvenimą matė kokį milijoną nuogų žmonių.“ Dauguma antgamų nesuko galvų dėl nuogumo. Faktas, kad mudu esame tolimi giminaičiai, — mano prosenelis buvo jo senelis, — Klodui neatrodė labai reikšmingas; tiesą pasakius, tai nebūtų buvę ypač svarbu daugumai antgamų. „Taigi, — ryžtingai sakiau sau, — nieko čia tokio“ Kai darbe sumažėjo lankytojų, paskambinau Erikui į mobilųjį telefoną ir palikau žinutę, kad šį vakarą prižiūrėsiu vaiką.

— Būtų puiku, jeigu užsuktum, tik noriu, kad iš anksto žinotum, jog namie bus kitų žmonių, — sakiau Eriko balso paštui. Hanteris galėtų būti puikus dorybę saugantis palydovas. Tada pagalvojau apie savo naująjį gyventoją iš antro aukšto. — Be to, praėjusią naktį aš lyg ir pamiršau tau pasakyti dar vieną dalyką, ir tikriausiai tau tai nelabai patiks. Ilgiuosi tavęs.

Pasigirdo pyptelėjimas. Baigėsi mano žinutės laikas. Hm... gal ir gerai. Neaišku, ką dar būčiau leptelėjusi.

Šiąnakt į Bon Toną turėjo atvykti Heidė, pėdsekė. Atrodė, kad jau praėjo metai nuo to laiko, kai Erikas nusprendė atsiųsti ją patikrinti mano valdų. Pajutau menką nerimą, pagalvojusi apie jos atvykimą. Ar Remis manytų, kad Hanterio apsilankymas laidotuvėse ne tokia bloga mintis, jeigu žinotų, kas dar gali užsukti į mano namus? Ar elgiuosi neatsakingai? Gal stumiu vaiką į pavojų?

Ne, taip galvoti pernelyg paranojiška. Heidė atvyks tik išžvalgyti mano miškų.

Užgniaužiau įkyrų nerimą, kol baigiau pamainą „Pas Merlotę“. Kenedė ir vėl atvyko pavaduoti Semo, nes jis buvo susitaręs su savo vilkolake mergina Džianalina važiuoti į kazino Šrivporte, o paskui kur nors pavakarieniauti. Tikėjausi, kad ji bus labai gera Semui, nes jis tikrai buvo to nusipelnęs.

Kenedė stovėjo persikreipusi priešais veidrodį prie baro ir stengėsi nustatyti, kiek svorio neteko pastaruoju metu. Nudelbiau akis į savo šlaunis. Džianalina buvo labai labai liekna. Tiesą pasakius, netgi būčiau pavadinusi ją liesa. Dievas buvo man dosnus — apdovanojo krūtine, o Džianalinai priklausė pora nedidelių lyg abrikosai krūtų, kurias demonstravo vilkėdama korsetus ir berankovius prigludusius marškinėlius be liemenuko. Ji suteikė sau šiek tiek „smūgio“ (ir ūgio) fantastiška avalyne. Aš nuolat avėdavau sportinius batelius. Atsidusau.

— Gerai praleisk naktį! — linksmai palinkėjo man Kenedė, o aš ištiesinau pečius, nusišypsojau ir pakrutinau pirštus atsisveikindama. Dauguma žmonių manė, kad plati Kenedės šypsena ir geros manieros tik apsimetinėjimas, bet aš žinojau, kad ji nuoširdi. Nuolat išlaikyti šypseną veide ir gerą žodį lūpose merginą buvo ištreniravusi mama, grožio konkursų karalienė. Turėjau pripažinti, kad Denis Prido visiškai netrikdė Kenedės, nors jaučiau, jog daugumą merginų vertė nervintis. Denis, kuris išaugo visada pasiruošęs tam, kad kiekvieną akimirką pasaulis gali jį parblokšti ant menčių, todėl manė esant geriau pačiam smogti pirmą smūgį, pakėlė pirštą pritardamas Kenedės atsisveikinimui. Priešais jį stovėjo kokakolos stiklinė, nes Denis negerdavo darbo metu. Atrodė, kad jaučia pasitenkinimą tiesiog žaisdamas „Mario kartingą“ savo Nintendo Ds ar paprasčiausiai sėdėdamas prie baro ir stebėdamas, kaip dirba Kenedė.

Kita vertus, daug vyrų nervintųsi dirbdami šalia Kenedės, nes ji buvo kalėjusi už žmogžudystę. Kai kurios moterys taip pat nerimautų, tačiau man ji nekėlė problemų. Buvau patenkinta, kad Semas ją užstoja. Ne, nepritariau žudymui, tačiau kai kurie žmonės tiesiog prisiprašo būti užmušti, ar ne? Po to, ką patyriau, buvau priversta bent jau sau pripažinti, kaip jaučiuosi.

Grįžau namo, o maždaug po penkių minučių atvažiavo ir Remis su Hanteriu. Laiko turėjau tik tiek, kad nusivilkčiau darbo drabužius, sumesčiau juos į skalbinių dėžę, užsitempčiau šortus ir marškinėlius. Tada į priekines duris pasibeldė Remis.

Prieš jas atidarydama pažvelgiau pro akutę, remdamasi teorija, kad geriau apsisaugoti nei vėliau apgailestauti.

— Labas, Remi! — pasisveikinau. Jis buvo kiek vyresnis nei trisdešimties nekrintančios į akis, bet dailios išvaizdos vyras tankiais, šviesiai rudais plaukais. Vilkėjo drabužius, tinkamus vakare apsilankyti laidojimo namuose: rusvai žalsvos spalvos kelnes, juodą švarką su baltais ir rudais dryželiais, avėjo nupoliruotus batelius. Man atrodė, kad jis jaustųsi patogiau su flaneliniais marškiniais ir džinsais — kaip per mūsų pirmąjį susitikimą. Pažvelgiau žemyn į jo sūnų. Hanteris buvo ūgtelėjęs nuo to karto, kai jį mačiau. Tamsūs plaukai ir akys buvo visai kaip jo motinos Hedlės, tačiau buvo per anksti spręsti, į ką jis bus panašesnis suaugęs.

Pritūpiau ir pasakiau:

— Labas, Hanteri. Nieko neištariau garsiai, tik šypsojausi.

Berniukas mane buvo beveik pamiršęs. Jo veidas nušvito.

— Tetule Suke! — pasisveikino, o jo mintimis nuvilnijo pasitenkinimas, malonumas ir jaudulys.

— Turiu naują sunkvežimį, — pasakė jis garsiai, o aš nusijuokiau.

— Parodysi jį man? Užeikite abu, padėsime tau įsikurti.

— Dėkoju, Suke, — tarė Remis.

— Tėti, ar tikrai atrodau kaip mama? — paklausė Hanteris.

— O ką? — nustebo Remis.

— Taip sako teta Sukė.

Berniuko tėtis jau buvo pripratęs prie tokių nedidelių sukrėtimų ir žinojo, kad situacija tik blogės.

— Taip, atrodai visai kaip mama, o ji buvo tikra gražuolė, — pasakė Remis sūnui. — Tau labai pasisekė.

— Nenoriu atrodyti kaip mergaitė, — suabejojo Hanteris.

— Ir neatrodai.

— Nė kiek, — pridūriau garsiai. — Hanteri, tavo kambarys štai čia. — Mostelėjau į atviras duris. — Aš miegodavau šiame kambaryje, kai buvau vaikas, — pridūriau.

Hanteris apsižvalgė smalsiai ir budriai. Žema dvigulė lova su balta lovatiese, seni baldai bei nudėvėtas kilimėlis šalia lovos atrodė jaukiai ir negrėsmingai.

— O kur tu būsi? — paklausė berniukas.

— Štai čia, kitoje koridoriaus pusėje, — pasakiau ir atidariau duris į savo kambarį. — Jeigu tik pašauksi, kaipmat atbėgsiu. Arba gali pats pas mane įlipti į lovą, jeigu kartais išsigąstum naktį.

Remis stovėjo stebėdamas, kaip jo sūnus viską įsisavina. Nežinojau, ar dažnai mažasis Hanteris leisdavo naktis be tėčio; nelabai, bent taip atrodė iš minčių, kurias perskaičiau berniuko galvoje.

— Vonios kambarys už tų durų šalia tavo kambario, matai? — Pamojau vidun. Jis dirstelėjo į senamadišką kambarį plačiai pražiota burna.

— Žinau, kad ji atrodo kitaip nei vonia jūsų namuose, — pasakiau, atsakydama į jo mintis. — Šis namas labai senas, Hanteri. — Vonios ant naguotų kojelių ir baltomis bei juodomis plytelėmis išklotų grindų tikrai neišvysi tuose nuomojamuose namuose ir butuose, kuriuose Remis su Hanteriu gyveno po „Katrinos“.

— Kas viršuje? — paklausė berniukas.

— Na, šiuo metu ten gyvena mano pusbrolis. Dabar jis ne namie ir grįžta taip vėlai, kad tu gal jo ir nepamatysi. Jo vardas Klodas.

— Ar galiu užlipti viršun ir apsižvalgyti?

— Galbūt rytoj užlipsime kartu. Parodysiu, į kuriuos kambarius galima eiti, o kuriais kambariais naudojasi Klodas.

Pakėlusi akis išvydau, kad Remis dairosi tai į mane, tai į Hanterį: nežinojo, ar jausti palengvėjimą, ar susirūpinimą, kad galiu kalbėtis su jo sūnumi taip, kaip jis nesugeba.

— Remi, viskas gerai, — pasakiau. — Aš išaugau ir pasidarė lengviau. Žinau, bus sunku, tačiau Hanteris bent jau yra labai protingas sveikas berniukas. Ši maža problemėlė tėra... šiek tiek kitokia nei kitų vaikų.

— Gal ir geras požiūris. — Visgi Remio nerimas nesumenko.

— Gal ko nors išgersi? — pasakiau, nebežinodama, ką dabar daryti su Remiu. Hanteris nebyliai paklausė, ar gali iškraustyti savo krepšį, o aš taip pat nebyliai atsakiau, kad dėl manęs gali eiti ir kraustyti. Jis ant miegamojo grindų jau buvo padėjęs mažą kuprinę, pilną žaislų.

— Ne, dėkui. Man jau reikia važiuoti.

Buvo nemalonu suvokti, kad gąsdinu Remį taip pat, kaip jo sūnus baugina kitus žmones. Gal Remiui ir reikėjo mano pagalbos, gal ir galėjau perskaityti jo mintyse, kad laiko mane patrauklia moterimi, tačiau taip pat mačiau, jog keliu jam šiurpą.

— Ar šermenys vyks Red Diče? — paklausiau. Šiame mieste gyveno Remis su Hanteriu. Jis buvo maždaug už valandos ir penkiolikos minučių kelio nuo Bon Tono.

— Ne, Homeryje. Bon Tonas beveik pakeliui. Jeigu kils kokių problemų, paprasčiausiai paskambink man į mobilųjį ir aš užsuksiu jo pasiimti pakeliui namo. Jeigu viskas eisis sklandžiai, praleisiu naktį Homeryje ir rytoj dešimtą dalyvausiu laidotuvėse. Paskui pusbrolio namuose vyks gedulingi pietūs, o po pietų pasiimsiu Hanterį. Ar tau tinka toks planas?

— Mums viskas bus gerai, — pasakiau, nors tai buvo tikra bravūra. Man nebuvo tekę leisti laiko su vaikais jau labai ilgai nuo tada, kai prižiūrėdavau draugės Arlenos mažylius. Apie tai nenorėjau galvoti: su kartėliu pasibaigusios draugystės visada kelia liūdesį. Tie vaikai tikriausiai dabar manęs jau nekenčia. — Turiu filmų, kuriuos galime pažiūrėti, keletą dėlionių ir net kelias spalvinimo knygeles.

— Kur? — susidomėjo Hanteris ir apsidairė aplinkui, tarsi tikėdamasis išvysti žaislų parduotuvės Toys’R’Us skyrių.

— Atsisveikink su tėveliu ir eisime jų ieškoti, — pasakiau berniukui.

— Iki, tėveli, — pasakė Hanteris atsainiai mostelėjęs ranka Remiui.

Vyras atrodė suglumęs.

— O gal norėtum mane apkabinti, čempione?

Hanteris iškėlė rankas, Remis pakėlė jį ir apsuko aplink.

Sūnus sukikeno. Remis nusišypsojo per vaiko petį.

— Šaunuolis, — pasakė. — Būk paklusnus tetai Sukei. Nepamiršk gerų manierų. Pasimatysime rytoj. — Jis nuleido Hanterį ant žemės.

— Gerai, — ištarė Hanteris gan kasdieniškai.

Remis tikėjosi didesnės sumaišties, nes dar niekada nebuvo palikęs beniuko svetimoje vietoje. Dirstelėjo į mane, tada šypsodamasis palingavo galvą. Jis šaipėsi iš savęs ir, mano nuomone, tai buvo gera reakcija.

Ėmiau svarstyti, kaip ilgai tęsis tylus Hanterio susitaikymas. Hanteris pakėlė akis į mane.

— Man viskas bus gerai, — pasakė jis, ir suvokiau, kad berniukas skaito mano mintis ir interpretuoja savaip. Nors jau buvau patyrusi tokį dalyką, tada ta patirtis buvo perfiltruota per suaugusio žmogaus jautrumą, ir mes smagiai leidome laiką eksperimentuodami, derindami savo telepatiją, kad pažiūrėtume, kas atsitiks. Hanteris visai nefiltravo ir neperdėliojo mano minčių, kaip kad būtų daręs vyresnis telepatas.

Dar kartą apkabinęs sūnų, Remis nenoromis išvažiavo. Mudu su Hanteriu suradome spalvinimo knygeles. Pasirodo, jam spalvinimas buvo pats geriausias dalykas pasaulyje. Pasodinau berniuką prie stalo virtuvėje ir pradėjau ruošti vakarienę. Galėjau paruošti maisto iš paprasčiausių produktų, tačiau nusprendžiau, kad šį kartą geriau bus imtis to, kam reikia mažiau dėmesio.

— Ar tau patinka „Hamburger Helper“? — paklausiau mintimis. Jis pakėlė akis, o aš parodžiau greitai paruošiamų makaronų dėžutę.

— Patinka, — taip pat be garso atsakė Hanteris, atpažinęs pakuotę. Atrodė, kad jis vėl sutelkė visą dėmesį į paveikslėlį su vėžliuku ir drugeliu, kurį dabar spalvino. Vėžlys buvo būdingos žalios ir rudos spalvos, tačiau Hanteris visai įsismagino spalvindamas drugelį. Panaudojo jam rausvai raudoną, geltoną, mėlyną bei smaragdų žalumo spalvas... ir dar nebaigė. Hanteriui, regis, neatrodė labai svarbu neperžengti piešinio linijų. Tai nebuvo blogai.

— Kristena irgi ruošdavo „Hamburger Helper“, — tęsė Hanteris. Kristen kurį laiką buvo Remio mergina. Remis užsiminė, kad juodu išsiskyrė, nes ji nesugebėjo susitaikyti su neįprastu Hanterio sugebėjimu. Nelabai nustebau sužinojusi, kad Kristena pradėjo tikėti, esą Hanteris tiesiog kraupus. Mane taip pat suaugusieji laikė keistu vaiku. Nors dabar supratau tokį požiūrį, tada skausmingai išgyvenau. — Ji manęs bijojo, — pridūrė Hanteris ir akimirką pakėlė akis. Puikiai žinojau tą žvilgsnį.

— Ji paprasčiausiai nesuprato, — guodžiau. — Tokių žmonių kaip mes labai nedaug.

— Ar, be tavęs, aš vienintelis toks?

— Ne, pažįstu dar vieną vaikiną. Jis jau suaugęs. Gyvena Teksase.

— Ar jam viskas gerai?

Nebuvau tikra, ką Hanteris nori pasakyti tuo „gerai“, tad ilgėliau stebėjau jo mintis. Berniukas galvojo apie tėtį ir kitus vyrus, kuriais žavėjosi, — turinčius darbus, žmonas ar merginas. Paprastus vyrus.

— Taip, — atsakiau. — Rado būdą, kaip su tuo sugyventi. Jis dirba vampyrams. Jų mes negalime girdėti.

— Dar niekada nė vieno nesutikau. Tikrai?

Suskambėjo durų skambutis.

— Tuoj grįšiu, — pasakiau Hanteriui ir nuskubėjau paradinių durų link. Dirstelėjau pro akutę. Tai buvo jauna vampyrė — greičiausiai pėdsekė Heidė. Suskambėjo mobilusis telefonas. Išsitraukiau jį iš kišenės.

— Pas tave turėjo atvykti Heidė, — pasakė Pem. — Ar ji jau prie durų?

— Rudais į arklio uodegą surištais plaukais, mėlynomis akimis, aukšta?

— Taip. Gali ją įsileisti.

Labai laiku paskambino.

Po akimirkos jau atvėriau duris.

— Labas, užeik, — pasakiau. — Aš — Sukė Stekhaus.

Pasitraukiau į šalį. Neištiesiau jai rankos pasisveikinti — vampyrai to nedaro.

Heidė linktelėjo ir žengė į namą, greitai apsižvalgė, tarsi atvirai apžiūrėti aplinką jai būtų atrodę nemandagu. Į svetainę atbėgo Hanteris ir sustingo vietoje, išvydęs Heidę. Ji buvo aukšta, kaulėta ir tikriausiai nebylė. Dabar Hanteris galėjo patikrinti mano žodžius.

— Heide, čia mano draugas Hanteris, — pasakiau ir laukiau berniuko reakcijos.

Jis buvo apstulbęs. Iš visų jėgų bandė perskaityti jos mintis ir liko sužavėtas rezultatu — visiška tyla.

Heidė pritūpė.

— Hanteri, esi labai mielas berniukas, — pasakė ji ir man palengvėjo. Jos balse suskambėjo akcentas, kuris man asocijavosi su Minesota. — Ar tu ilgam apsistojai pas Sukę? — Jos šypsena atidengė dantis, kurie buvo šiek tiek ilgesni ir aštresni nei paprastų žmonių, todėl pagalvojau, kad Hanteris gali išsigąsti, tačiau jis spoksojo į ją nuoširdžiai susižavėjęs.

— Ar atvažiavai kartu pavakarieniauti? — mintimis kreipėsi į Heidę.

— Hanteri, prašau kalbėti garsiai, — pasakiau. — Ji skiriasi nuo kitų žmonių, bet ir ne tokia kaip mes. Supranti?

Jis pasižiūrėjo į mane tarsi būtų išsigandęs, jog ant jo pykstu. Tik nusišypsojau jam ir linktelėjau.

— Vakarieniausite kartu su mumis, panele Heide?

— Ne, Hanteri, dėkoju. Atvažiavau pasivaikščioti po miškus ir paieškoti ten vieno pradingusio dalyko. Daugiau jums netrukdysiu. Bosas paprašė manęs jums prisistatyti ir kibti į darbą. — Heidė atsistojo, šypsodamasi mažam berniukui.

Ūmai išvydau spąstus, kurie galėjo netrukus skausmingai užsitrenkti. Buvau tikra idiotė. Kaip galėsiu padėti berniukui, jeigu jo nemokysiu?

— Hanteri, tik neleisk jai suprasti, kad girdi mintis, — pasakiau vaikui. Jis pažvelgė į mane. Jo akys stulbinamai priminė Hedlės. Atrodė šiek tiek išsigandęs.

— Heide, tikiuosi, ten ką nors rasi, — paskubomis tariau. — Pranešk man prieš išvykdama, gerai? — Aš norėjau sužinoti, ne tik ar ji ką nors ras, bet ir kada išsinešdins iš mano valdų.

— Užtruksiu ne ilgiau kaip dvi valandas, — pasakė ji.

— Atleisk, kad nepasakiau „Sveika atvykusi į Luizianą“, — ištariau. — Tikiuosi, nebuvo labai sunku persikelti čia iš Las Vegaso.

— Ar galiu vėl eiti spalvinti? — pasiteiravo Hanteris.

— Žinoma, brangusis, — pasakiau. — Ateisiu pas tave po minutėlės.

— Bėgu sisiuko! — šūktelėjo Hanteris ir išgirdau, kaip užsidaro tualeto durys.

Prabilo Heidė:

— Mano sūnus buvo jo amžiaus, kai mane transformavo.

Žodžiai buvo tokie netikėti, balsas toks monotoniškas, kad tik po akimirkos suvokiau, ką ji pasakė.

— Labai apgailestauju, — tariau nuoširdžiai.

Pėdsekė gūžtelėjo pečiais.

— Tai įvyko prieš dvidešimt metų. Dabar jis suaugęs. Tapo narkomanu, gyvena Reno. — Jos balsas vis dar buvo monotoniškas ir bejausmis, tarsi būtų kalbėjusi apie svetimo žmogaus sūnų.

Labai atsargiai tariau:

— Ar mataisi su juo?

— Taip, — atsakė. — Kartais nuvažiuoju aplankyti. Bent jau darydavau taip, kol mano ankstesnysis — darbdavys — manęs čia neatsiuntė.

Nežinojau, ką atsakyti, bet ji vis dar stovėjo priešais, tad išdrįsau užduoti dar vieną klausimą:

— Ar leidi jam pamatyti tave?

— Taip, kartais. Sykį iškviečiau greitąją pagalbą, kai išvydau jį perdozavusį. Kitą naktį išgelbėjau nuo narkomano, vartojančio vampų kraują, nes jis būtų jį nužudęs.

Galvoje prašuoliavo kaimenė minčių, ir visos jos buvo nemalonios. Ar jis žinojo, kad stebinti vampyrė yra jo motina? O jeigu būtų perdozavęs dieną, kai ji tapo mirusi pasauliui? Kaip Heidė jausis, jeigu nebus šalia, kai jo sėkmė galiausiai išseks? Juk negalės visada būti pasiruošusi atlėkti į pagalbą. Ar galėjo jis tapti narkomanu todėl, kad šalia vis atsirasdavo motina, kuri turėjo būti mirusi?

— Seniau, — pradėjau, nes privalėjau kažką sakyti, — vampyrai kūrėjai palikdavo vietovę su naujaisiais vampyrais vos tik juos transformavę, kad nutolintų nuo atpažinti galinčių artimųjų. — Visi man tai kartojo: Erikas, Bilas, Pem.

— Aš buvau išvykusi iš Las Vegaso dešimtmečiui, bet grįžau, — kalbėjo Heidė. — Mano kūrėjui reikėjo, kad ten būčiau. Paprastiems vampyrams būti žmonių pasaulio dalimi nėra taip puiku kaip mūsų lyderiams. Manau, Viktoras pasiuntė dirbti Erikui Luizianoje, kad atitolintų mane nuo sūnaus. Sakė, jog būsiu visiškai nenaudinga, kol Čarlio bėdos blaškys mano dėmesį. Kita vertus, mano pėdsekystės talentas atsiskleidė, kai ieškojau žmogaus, pardavusio nekokybiškų narkotikų Čarliui.

Ji trumpai šyptelėjo, o aš supratau, koks galas ištiko tą vyrą. Heidė buvo nepaprastai klaiki.

— O dabar trauksiu į tavo valdų pakraštį ir pasižiūrėsiu, ką galiu ten rasti. Baigusi pranešiu. — Vos išėjusi pro priekines duris Heidė netrukus dingo miškuose: kol perėjau namą ir dirstelėjau pro galines duris, ji jau buvo susiliejusi su medžiais.

Gyvenime būta keistų pokalbių, taip pat ir keletas širdį veriančių, o pokalbis su Heide buvo ir toks, ir toks. Laimė, turėjau porą minučių atsigauti, kol padėjau lėkštes ant stalo ir prižiūrėjau, kad Hanteris nusiplautų rankas.

Apsidžiaugiau sužinojusi, kad prieš valgį berniukas tikėjosi sukalbėti maldą, todėl abu nulenkėme galvas prie stalo. Jis su pasimėgavimu suvalgė makaronus, žaliuosius žirnelius ir braškes. Vakarieniaujant Hanteris nieko neslėpdamas pasakojo apie tėvą, tarsi tai būtų buvęs normalus užstalės pokalbis. Buvau tikra, kad Remis pakrauptų, jeigu sužinotų apie Hanterio požiūrį, jog reikia pasakoti viską. Vos susivaldžiau nenusijuokusi. Mūsų pokalbis tikriausiai būtų atrodęs keistas bet kam, kas mūsų būtų klausęsis, nes dalis jo vyko mintimis, dalis — žodžiu.

Man nereikėjo priminti Hanteriui nunešti lėkštės į kriauklę — padarė tai pats. Sulaikiau kvėpavimą, kol atsargiai ją kėlė ant spintelės.

— Ar turi šunį? — paklausė jis dairydamasis aplinkui, tarsi ūmai galėtų materializuotis koks nors keturkojis. — Mes visada atiduodame maisto likučius saviškiui. — Prisiminiau nedidelį juodą šuniuką, kurį mačiau bėginėjantį galiniame Remio namelio Red Diče kieme.

— Ne, neturiu, — pasakiau.

— Bet tu turi draugą, kuris virsta šunimi? — ištarė jis apvaliomis iš nuostabos akimis.

— Taip, — prisipažinau. — Jis geras mano draugas. — Nesitikėjau, jog Hanteris pagaus šią mintį. Situacija buvo labai kebli.

— Tėtis sako, kad aš protingas, — tarė Hanteris su nemaža abejone.

— Nė neabejoju, — pritariau aš. — Žinau, kaip sunku būti kitokiam, nes pati esu kitokia, tačiau užaugau, ir man viskas gerai.

— Tu truputį sunerimusi, — pasakė Hanteris.

Pritariau Remiui. Hanteris buvo tikrai be galo protingas berniukas.

— Aš ir nerimauju. Man buvo sunku augti, nes niekas nesuprato, kodėl esu kitokia. Žmonės tavimi netiki. — Atsisėdau ant kėdės šalia stalo ir pasisodinau Hanterį ant kelių. Nerimavau, kad berniukui toks fizinis kontaktas gali pasirodyti pernelyg artimas, tačiau atrodė, kad jam visai patinka. — Žmonės nenori žinoti, kad kas nors gali skaityti jų mintis. Jie netenka privatumo, jeigu greta būna tokių žmonių kaip mes.

Hanteris ne visai suprato „privatumo“ sąvoką, todėl kurį laiką apie tai kalbėjomės. Galbūt toks pokalbis būtų buvęs neįkandamas daugumai penkiamečių, tačiau Hanteris nebuvo paprastas vaikas.

— O tas padaras miškuose suteikia tau privatumo? — paklausė berniukas.

— Kas? — Žinojau, kad sureagavau pernelyg nerimaudama ir baimindamasi, nes Hanteris staiga nusiminė. — Nesuk dėl to galvos, brangusis, — nuraminau. — Ne, jis ne problema.

Hanteris man pasirodė įtikintas, jaučiau, jog atėjo metas keisti temą. Jo dėmesys klaidžiojo, todėl leidau nusiropšti nuo kelių ant žemės. Jis pradėjo žaisti su Duplo kaladėlėmis, kurias atsivežė kuprinėje, pervežė jas iš miegamojo į virtuvę žaisliniu sunkvežimiu. Pagalvojau, kad galėčiau nupirkti jam Lego kaladėlių kaip pavėluotą gimtadienio dovaną, tačiau pirmiausia reikėtų gauti Remio leidimą. Plaudama indus klausiausi Hanterio.

Sužinojau, kad jis, kaip ir dauguma penkiamečių, taip pat susidomėjęs anatomija ir mano esant juokinga, jog gali šlapintis stovėdamas, o man reikia atsisėsti. Be to, jam nepatiko Kristena, nes nelabai jį mėgo.

— Apsimetė, kad jai patinku, — pasakė man berniukas, tarsi būtų žinojęs, kad jo klausausi.

Stovėjau prie kriauklės nugara į Hanterį, tačiau tai neturėjo reikšmės mūsų pokalbiui — dar vienas keistas pojūtis.

— Ar gali atskirti, kai klausausi tavo minčių? — paklausiau nustebusi.

— Taip, tarsi kutentų galvoj, — paaiškino Hanteris.

Ar taip buvo todėl, kad jis toks jaunas? Ar man irgi būtų „kutenę“ galvoje, jeigu tokio amžiaus būčiau sutikusi kitą telepatą? O gal Hanteris buvo unikalus tarp telepatų?

— Ar toji ponia, kuri buvo atėjusi prie durų, yra negyva? — teiravosi Hanteris. Jis pakilo nuo grindų ir apibėgęs stalą atsistojo šalia manęs, kol šluosčiau keptuvę.

— Taip, — atsakiau. — Ji vampyrė.

— Ar ji mums įkąs?

— Neįkąs nei man, nei tau, — patikinau. — Ji tikriausiai kartais įkanda žmonėms, jeigu jie sutinka. — Brolyti, šis pokalbis man kėlė nerimą. Jaučiausi tarsi būčiau kalbėjusi su vaiku apie religiją, nežinodama, kokią konfesiją išpažįsta jo tėvai. — Man atrodo, sakei, jog niekada nesi sutikęs vampyro?

— Ne, ponia, — atsakė. Jau norėjau pasakyti Hanteriui, kad nebūtina manęs vadinti ponia, tačiau susilaikiau. Kuo geresnių manierų laikysis, tuo lengviau jam bus gyventi. — Bet niekada nesu sutikęs ir tokio vyro, kaip tas iš miškų.

Šį kartą vaikas prikaustė visą mano dėmesį, bet labai pasistengiau, kad negalėtų įžvelgti nerimo. Kai jau buvau pasiruošusi užduoti jam keletą atsargių klausimų, išgirdau, kaip atsidaro tinklinės verandos durys ir kažkas žingsniuoja grindlentėmis. Negarsus beldimas į galines duris pranešė, kad Heidė grįžo iš žvalgybos miškuose, tačiau prieš atidarydama duris vis tiek dirstelėjau pro akutę. Taip, vampyrė.

— Jau baigiau, — pasakė ji, kai atidariau duris. — Keliausiu.

Pastebėjau, kad Hanteris šį kartą nebebėgo prie durų, tačiau stovėjo už manęs — jaučiau, kaip dūzgia jo smegenys. Negalima sakyti, jog buvo išsigandęs, labiau sunerimęs, kaip dauguma vaikų, kai susiduria su nežinomais dalykais. Jis tikrai buvo patenkintas, kad negali jos girdėti. Aš irgi džiaugiausi, sužinojusi, kad vampyrų smegenys man neįskaitomos.

— Heide, ar ką nors radai? — paklausiau dvejodama. Kai kas iš to, ką ji vėliau papasakojo, nelabai tiko Hanterio ausims.

— Fėjų pėdsakai tavo miškuose švieži ir ryškūs. Yra du atskiri kvapai. Jų pėdsakai kertasi. — Ji įkvėpė su regimu pasitenkinimu. — Man patinka fėjų kvapas naktį. Geriau nei gardenijos.

Aš tikėjausi, kad ji užtiks Basimo užuostus fėjos pėdsakus, todėl tai nesukėlė didelės nuostabos. Vis dėlto Heidė sakė, kad miškuose lankėsi dvi fėjos. Blogos naujienos. Tai patvirtino ir Hanterio žodžius.

— Ką dar radai? — Truputį atsitraukiau, kad ji matytų, jog už manęs stovi Hanteris, ir galėtų tinkamai pasirinkti žodžius.

— Nė viena iš tų fėjų nėra ta, kurią užuodžiu tavo namuose. — Tikrai negeros naujienos. — Žinoma, užuodžiau ten daug vilkolakių. Dar užuodžiau vampyrą — manau, tai Bilas Komptonas, nors esu sutikusi jį tik kartą. Yra senas l-a-v-o-n-a-s ir visiškai naujas, pakastas į rytus nuo tavo namo, proskynoje šalia upelio. Ten auga laukinių slyvų guotas.

Nė viena iš šių naujienų nebuvo gera. Na, senas l-a-v-o-n-a-s manęs nenustebino, žinojau, kas tai. (Leidau sau akimirką apgailestauti, kad Erikas palaidojo Debę mano valdose.) Jeigu po miškus vaikščiojęs vampyras buvo Bilas, tai nieko tokio... nors man kėlė nerimą, kad jis kiauras naktis klajoja paniuręs, o ne bando susikurti naują gyvenimą.

Naujasis lavonas buvo rimta problema. Basimas apie jį neužsiminė. Ar kas nors palaidojo kūną mano žemėse per pastarąsias dvi naktis, ar Basimas dėl kokių nors priežasčių tiesiog man apie jį nepasakė? Svarstydama šiuos klausimus spoksojau į Heidę, kol ji galiausiai klausiamai pakėlė antakius.

— Ką gi, ačiū, — ištariau. — Dėkoju už sugaištą laiką.

— Pasirūpink mažyliu, — pasakė ji ir apsisukusi nėrė per galinę verandą ir pro duris. Negirdėjau, kaip ji ėjo aplink namą savo automobilio link, tačiau to ir nesitikėjau. Vampyrai galėjo judėti nepaprastai tyliai, tačiau išgirdau, kaip užvedė automobilio variklį ir išvažiavo.

Žinojau, kad mano mintys gali kelti nerimą Hanteriui, todėl prisiverčiau galvoti apie kitus dalykus, o tai padaryti buvo sunkiau nei galėjo atrodyti. Vis dėlto buvau tikra, jog netruksiu labai ilgai — mano mažasis svečias buvo pailsęs. Kaip buvo galima tikėtis, jis truputį pasiginčijo, kai pasakiau, kad laikas miegoti, tačiau neprotestavo taip smarkiai, kai leidau prieš gulantis nusimaudyti žavingoje vonioje su naguotomis kojelėmis. Kol Hanteris taškėsi ir žaidė, leisdamas įvairiausius garsus, likau skaityti žurnalo vonios kambaryje. Pasirūpinau, kad, be laivų skandinimo ir antelių lenktynių, jis iš tiesų nusipraustų.

Nusprendžiau, jog plaukų netrinksime. Nujaučiau, kad tai gali tapti tikru išbandymu, o Remis man nebuvo palikęs jokių nurodymų. Ištraukiau vonios kamštį. Hanteriui labai patiko, kaip bėgdamas į nuotekų vamzdį gargaliuoja vanduo. Jis išgelbėjo anteles, kol jos nespėjo paskęsti, ir tapo tikru herojumi.

— Aš ančių karalius, teta Suke, — džiūgavo jis.

— Joms reikia valdovo, — pasakiau. Žinojau, kokios kvailos tos antys. Močiutė kadaise augino kelias. Prižiūrėjau besišluostantį Hanterį ir padėjau jam apsivilkti pižamą. Priminiau, kad nueitų į tualetą, o tada, nors ir nelabai kruopščiai, jis išsivalė dantis.

Po keturiasdešimt penkių minučių ir poros istorijų Hanteris gulėjo lovoje. Jam paprašius palikau koridoriuje šviesą ir kelių centimetrų durų plyšį.

Buvau išvargusi ir tikrai neturėjau nuotaikos sukti galvos dėl Heidės praneštų naujienų. Nebuvau pratusi rūpintis vaiku, nors Hanterį globoti buvo lengva, ypač atsižvelgiant į tai, kad mažasis vyrutis buvo vienas su nelabai pažįstama moterimi. Tikėjausi, jog jam patiko mintimis kalbėtis su manimi ir kad Heidė jo pernelyg neišgąsdino.

Neleidau sau sutelkti dėmesio į jos makabrišką biografiją, tačiau kai berniukas jau miegojo, susivokiau galvojanti apie jos pasakojimą. Buvo siaubingai gaila, kad jai teko grįžti į Nevadą sūnui tebesant gyvam. Tiesą pasakius, dabar ji tikriausiai atrodė tokio pat amžiaus kaip jos sūnus Čarlis. Kas atsitiko berniuko tėvui? Kodėl jos kūrėjas pareikalavo, kad ji grįžtų? Kai ji buvo paversta, vampyrai dar nebuvo Amerikai ir likusiam pasauliui atskleidę, jog egzistuoja. Slaptumas buvo svarbiausias dalykas. Turėjau sutikti su Heide. Išlindimas iš karstų neišsprendė visų vampų problemų, bet sukūrė naujų.

Beveik mieliau būčiau nesužinojusi apie liūdesį, kurį nuolat jautė Heidė. Buvau auklėjama močiutės, todėl toks noras, savaime aišku, privertė mane pajusti kaltę. Argi neturime būti pasiruošę bet kada išgirsti liūdnas kitų žmonių istorijas? Jeigu jie pasiryžę pasakoti, argi neprivalome jų išklausyti? Dabar jaučiausi taip, tarsi mudvi su Heide būtų susieję jos liūdnu gyvenimu paremti santykiai. Ar jie tikri? Ar manyje buvo tai, kas jai patiko, kas sukėlė norą pasipasakoti? O gal ji nuolat pasakoja kiekvienam naujam pažįstamam apie savo sūnų Čarlį? Sunku buvo tuo patikėti. Spėjau, kad ji manimi pasitikėjo dėl Hanterio.

Žinojau (nors nenorėjau to pripažinti sau), kad jeigu Heidės dėmesį ir toliau taip blaškys sūnaus narkomano bėdos, vieną naktį pas jį apsilankys koks nors negailestingas padaras. Tada ji galės sutelkti visą dėmesį į tai, ko nori darbdavys. Suvirpėjau.

Nors tikrai nemaniau, kad Viktoras nors akimirką sudvejotų prieš taip pasielgdamas, pagalvojau: „Ar taip padarytų — galėtų padaryti — Erikas?“

Jeigu net sugebėjau savęs paklausti, žinojau, jog atsakymas teigiamas.

Kita vertus, Čarlis buvo puikus įkaitas, galintis užtikrinti deramą Heidės elgesį. Na, maždaug: „Jeigu nešnipinėsi Eriko, mes aplankysime Čarlį.“ Vis dėlto jeigu tai kada nors pasikeistų...

Visos šios meditacijos Heidės tema buvo būdas išvengti svarbesnio klausimo. Kas tas šviežias lavonas mano miškuose ir kas jį ten pakišo?

Jeigu namie nebūtų buvę Hanterio, būčiau pakėlusi ragelį ir skambinusi Erikui. Būčiau paprašiusi jo atsivežti kastuvą ir padėti iškasti kūną. Juk taip turi elgtis tikras vaikinas, tiesa? Vis dėlto negalėjau palikti Hanterio namuose be priežiūros ir būčiau jautusis siaubingai prašydama Eriko vieno eiti į miškus, net jei žinojau, kad jis tam neprieštarautų. Tiesą pasakius, jis tikriausiai pasiųstų Pem. Atsidusau. Regis, negalėjau atsikratyti vienos problemos, nesukūrusi kitos.